Pristatymo kliūtys yra simptomas, bet ne problemos priežastis

Pristatymo kliūtys yra simptomas, bet ne problemos priežastis

Po žaidimo yra prieš žaidimą. Jie sako, kad futbole. Po krizės yra prieš krizę, reikia pasakyti versle. Pagal šūkį „Kita krizė tikrai ateis“. Stebėtina, kad viena – korona pandemija – dar net nesibaigė, bet kita – pasaulinės svarbių žaliavų ir komponentų tiekimo kliūtys – jau siautėja. Tiesą sakant, jie yra susiję, tačiau ryškėja ir struktūriniai trūkumai, kurie tam tikru mastu yra sukurti namuose, ypač Europoje.

Bet pirmiausia: 2020 m. automobilių pramonė nukentėjo nuo pardavimų nuosmukio, o dabar, kai ekonomika atsigauna, o paklausa kai kuriais atvejais net vėl auga, negali būti pristatyta pakankamai transporto priemonių. Priežastis – mikroschemų tiekimo kliūtys. Automobilių pramonės paklausa lustų gamintojams didėjo daugelį metų – vėliau ji smarkiai žlugo dėl Koronos krizės. Dėl mažėjančių užsakymų daugelis įmonių sumažino savo užsakymus. Pasekmė: daugelis puslaidininkių gamintojų rado naujų pirkėjų – iš sričių, kurios klestėjo per Koronos krizę, pavyzdžiui, IT, plataus vartojimo elektronikos ar medicinos technologijų. Be to, Kinija jau patenkino išaugusį automobilių, kurių gamyba padidėjo, paklausą dėl palyginti ankstyvo pakilimo po pirmosios Koronos bangos.

Skiedų trūkumas automobilių gamintojams kainuoja 91 milijardą eurų

Tikėtina, kad kliūtys automobilių pramonei šiemet brangiai kainuos. Konsultacijų įmonė „Alix Partners“ skaičiuoja, kad 2021 metais dėl lustų trūkumo visame pasaulyje bus pagaminta apie 3,9 mln. Tai atitinka maždaug 110 milijardų dolerių (91 milijardo eurų) vertę – beveik dvigubai daugiau, nei buvo apskaičiuota sausio pabaigoje.

Iš pradžių trūko paklausos, dabar – pasiūlos. Tiesiog nepasisekė šioje istorinėje krizėje? Ne, bėda slypi giliau, daug kas naminė. Koronos krizė parodė, kokia pažeidžiama yra pasaulinė ekonomika ir kaip globalizuotas pasaulis yra priklausomas nuo veikiančių tiekimo grandinių. Ypač automobilių pramonė su savo pristatymais laiku. Tik nedidinkite saugyklos talpos!

Odinis vairas prieš 20 metų apkeliavo pusę pasaulio, kol jis buvo sumontuotas transporto priemonėje Meksikoje ar kur kitur. Oda turėjo būti iš vokiškų karvių, pavyzdžiui, su vokiškais aukščiausios kokybės prekiniais ženklais, tačiau ji buvo apdorota Rytų Europoje ir susiūta kur nors kitur.

Tačiau tamsioji globalizacijos pusė dabar aiškėja ir kitur: Austrijoje, pusiau miško šalyje, statybinės medienos staiga pritrūksta. Kadangi logistikos grandinę nutraukė Korona, krovininių konteinerių trūkumas ir Sueco kanalo užsikimšimas, tačiau tuo pačiu klestinčios rinkos, tokios kaip Kinija ir JAV, vėl tiesiogine prasme siurbia atsargas pasaulinėje rinkoje.

Turime būti sąžiningi, Europa turi pasiūlyti vis mažiau. Pagrindinės augančios rinkos yra tolimose šalyse, kaip ir žaliavų atsargos. O kaip technologijų vieta, Azijos ekonomikos kartu su JAV jau lenkia. Pavyzdžiui, Kinija ir Co yra pasaulinės lyderės elektromobilių akumuliatorių kūrimo ir gamybos srityje. Trumpai tariant, Azijos ekonomikos nebėra tik pasaulio darbo stalas, bet veikiau technologijų karštosios vietos ir svarbios pardavimo rinkos. Kinija jau dabar yra didžiausia automobilių rinka pasaulyje. Kita vertus, JAV turi Silicio slėnį, savo politinę ir karinę galią bei tokią pat stiprią, jei ne tokią pat dinamišką, vidaus rinką. 

Niekas neveikia be Kinijos

Ekspertai ir politikai, kurie, pavyzdžiui, ekonomikos ministrė Margarete Schramböck, dabar reikalauja, kad šalies ekonomika taptų atsparesnė ir savarankiškesnė, ir reikalauja tam tikros emancipacijos nuo Kinijos, atrodo beveik naivūs. Ši statistika parodo, kokia jau priklausoma pasaulio ekonomika, ypač nuo Kinijos: Dešimt didžiausių pasaulyje konteinerių uostų dabar yra Azijoje, septyni iš jų – Kinijoje (įskaitant pirmąjį Šanchajų). Hamburgas, kadaise buvęs nuolatinis dešimtuke, dabar užima tik 19 vietą. Atrodo, kad šis traukinys paliko pėdsaką, Europa praleido valtį. 

Žinoma, tam tikra regionalizacija kaip globalizacijai priešinga tendencija – čia vėl ir vėl vartojamas dirbtinis žodis „glokalizacija“ – yra tinkamas ir taip pat gana įmanomas. Tai apima saugojimo pajėgumų didinimą, kad būtų galima geriau susidoroti su trumpalaikiais pristatymo sutrikimais. Taip pat svarbu suabejoti, ar tikrai viską reikia gaminti užsienyje. Juolab kad tai ekologiniu požiūriu absurdiška. Tačiau politika taip pat turi sukurti pagrindines sąlygas ir padaryti verslo vietą patrauklią.

Automobilių gamintojams būtų naudinga turėti šiek tiek nuolankumo – taip pat ir bendraudami su savo tiekėjais. Palyginti su kompiuterių ir mobiliųjų telefonų gamintojais, jie yra palyginti nedideli lustų pramonės pirkėjai. Maždaug aštuoni procentai visų pasaulyje pagamintų puslaidininkių patenka į automobilius, o tai atitinka vien JAV bendrovės „Apple“ poreikį.

Ir taip, dienos pabaigoje vartotojas turės mokėti daugiau. Tačiau ar tikrai mums džinsus reikia pirkti tik už 30 eurų? Arba automobilis už tokią kainą, už kurią prekiautojas neuždirba pinigų? Mes visi turime permąstyti.