– Penkta po dvylikos.

– Penkta po dvylikos.

Automobilių pramonė: ponia Kresch, ar Remusą galima vadinti pasaulio rinkos lyderiu?
Angelika Kresch:Nemėgstu apie mus kalbėti superlatyvais. Esame nišinis žaidėjas ir, kaip sakoma, tuo esame pasaulio rinkos lyderis. Turime kelias verslo sritis: „Remus“ tai yra popardavimo sritis ir OEM verslas motociklų sektoriuje. „Sebring“ pagrindinė veikla yra OĮG verslas lengvųjų automobilių sektoriuje. Tačiau OĮG srityje mes orientuojamės į aukščiausios klasės segmentą; mūsų klientai yra Mercedes-Benz, Porsche, McLaren, Bentley, Aston Martin, Lamborghini.

Kelias ten tikrai ne visada buvo lengvas.
Ne, visai ne. 2008 m. rudenį mus smarkiai paveikė pasaulinė ekonomikos krizė. Nuo penktadienio iki pirmadienio – vieną savaitgalį – mūsų užsakymai sumažėjo 70 proc. Iš pradžių mūsų IT skyrius manė, kad tai sistemos klaida, bet kai susisiekėme su klientais telefonu, paaiškėjo, kad tai tikrai atšaukimų atvejis. Tai buvo visiškai nenuspėjama ir grėsmė egzistuoti. Laimei, mums pavyko įveikti šią depresiją. Tada sakiau, kad sveikimo laikotarpis truks iki 2014 m. Deja, beveik buvau teisus: tik 2013 m. vėl buvo įpusėję geri metai, tai užtruko, kol prarijome šį didelį gabalą ir visiškai suvirškinome.

„Remus“ šiemet švenčia 25-ąjį įmonės jubiliejų. Ar 1990-aisiais pagalvojote, kad būsite ten, kur esate šiandien?
Ne. Mūsų verslo modelis buvo kitoks. Planavome su ne daugiau kaip 80 darbuotojų. Norėjome turėti nedidelį, puikų, šeimos verslą, kuriame visi žinotų visus kitus. Tada dar kėliau didelį triukšmą: niekada neturėkite triženklio darbuotojų skaičiaus. Bet pirmiausia išeina kitaip ir, antra, nei jūs manote.

Šiuo metu dirbate apie 640 žmonių, esate pagrindinis automobilių tiekimo sektoriaus žaidėjas ir sėkmingas verslininkas. Daugelis vietinių įmonių skundžiasi Austrija kaip verslo vieta. Kas negerai?
Nuo 2009 m. ekonominės krizės Austrija padarė daug neteisingų dalykų, būtent „įkišo galvą į smėlį“ ir nenorėjo nieko keisti. Politika visai nejuda. Atsiliekame visuose reitinguose, vis labiau prarandame ryšį ir vis tiek nieko nedarome. Jei pažiūrėtumėte, kiek žinomų pramonės įmonių iš Austrijos perkelia savo gamybos aikšteles, pamatysite, kad jau penkios po dvylikos. Ir jei tada su darbo užmokesčiu nesusijusios darbo sąnaudos sumažinamos 0,1 proc. (pastaba: KFZ Wirtschaft spausdintiniame leidime 2015-11-11 buvo nurodytas „vienas procentas“, bet teisingas atsakymas yra „0,1 proc., kaip čia interviu“), tai aš net negaliu šypsotis. Kalbame apie septynis ar aštuonis eurus vienam darbuotojui. Vienetinės darbo sąnaudos, kurios nurodytos Austrijoje. ir pastatyti gamyklą Bosnijoje, kad galėtume ten gaminti daug darbo reikalaujančių dalių. Tai neturi nieko bendro su pelno didinimu, aš norėčiau likti tik Austrijoje, bet tai tiesiog neįmanoma.

Bosnijoje žmonės tikrai džiaugiasi, kai ateina tokia kompanija kaip Remus…
Bosnijoje, kur politikai bando pritraukti įmones, žmonės vertinami labai skirtingai. Nors finansavimui pinigų nėra, jie daro viską, ką gali, administraciniu pagrindu ir suteikia tinkamą pagalbą. Tai tik kitoks įvertinimas.

Ar yra Bosnijos ir Austrijos produkcijos kokybės skirtumų?
Ne, tikrai ne. Kaip jau sakiau, šiuo metu Bosnijoje gaminame tik darbui imlias dalis. Mes labai gerai apmokėme darbuotojus Bosnijoje ir jie taip pat labai nori mokytis. Ten turime labai gerų kvalifikuotų darbuotojų.

Ar tai tik politikos nesėkmė, ar dėl to iš dalies kaltos ir migruojančios įmonės, kurios nepaisė vietos?
Na, politikai turi sukurti pagrindines sąlygas. Jei tai nebėra tiesa, kaip verslininkas turite prisiimti pasekmes. Ir jei mūsų vienetinės darbo sąnaudos nuo 2009 m. taip masiškai pablogėjo, palyginti su Vokietija, tai ne verslininkų kaltė, o politikų kaltė. Ir jau žinau, kad austriška vieta negali konkuruoti su Azija. Bet jei aš nebegaliu neatsilikti nuo Vokietijos, tada trobelė sudegs. O politikai vis dar atsistoja ir sako, kad mes esame pasaulio eksporto čempionai ir tokie šaunuoliai, neatpažindami laiko ženklų. Arba politikai tiesiog nenori jų atpažinti – nežinau.

Ar ši kančia turės įtakos Austrijai kaip verslo vietai ateityje? Gal austras jau per pilnas?
Mes jau esame jo viduryje. Nedarbo lygis auga ir auga. Bet nesvarbu, prisiimkime dar keletą skolų, nesvarbu. Kažkas už tai sumokės. Arba ne. Mums, austrams, atsibodo, o apmokytas austras tiki, kad valstybė juo vis tiek pasirūpins. Jei viskas vyksta kitaip, jis nustemba. Tai nėra gerai visuomenei. Tuo pačiu metu mums trūksta kvalifikuotų darbuotojų, tokių kaip inžinieriai, mechatronikos inžinieriai ir suvirintojai.

Ar per pastaruosius 25 metus Austrijoje tapo sunkiau rasti gerų kvalifikuotų darbuotojų, ar tai jau buvo problema 1990-aisiais? Kaip tai būtų galima ištaisyti?
Tai buvo problema ir tada. Tačiau reikalai blogėja ir, žinoma, tam įtakos turi ir demografiniai pokyčiai. Bet kuriuo atveju iš karto galėčiau pasamdyti 50 rinkodaros žmonių ir 100 buhalterių. Komercinių profesijų ir rinkodaros srityje yra begalė žmonių, mums taip pat užtektų nekvalifikuotų darbuotojų. Tačiau kvalifikuotų technikų tikrai trūksta. Iš Štirijos pramonės pusės, kurios padaliniui vadovauju aš, stengiamės, kad daugiau merginų įsitrauktų į technines profesijas. Ir tai mums iš dalies sekasi, bet vis tiek, mano nuomone, nepakankamai. Kita vertus, AHS absolventų taip pat stengiamės pasiteirauti, ar jie norėtų po pamokų atlikti pameistrystę, pvz. B. nori dirbti mechatronikos inžinieriumi. Viena vertus, jiems naudingas sutrumpintas pameistrystės laikotarpis ir, kita vertus, didesnė pameistrystės kompensacija.

Kaip priimtas šis pasiūlymas?
Šiuo metu vis dar sunku, nes esame tik pačioje pradžioje. Einame į mokyklas ir pristatome modelį, tačiau šiuo metu neturime taip paruoštų kvalifikuotų specialistų. Kai tik pirmieji baigs pameistrystę ir gali būti geriausios praktikos pavyzdžiai, tikrai bus lengviau, nes tada jaunimas kalba su jaunimu. Taigi mes tiesiog turime tęsti darbą, kol kamuolys tikrai pradės riedėti.

Ar pats Remusas taip pat ruošia pameistrius?
Taip, žinoma. Tai leidžia mums suprasti, kaip mūsų švietimo sistema, deja, žlunga. Prieš 25 metus mūsų mokiniams turėjome testą, kurį dabar turėjome pritaikyti žemesniam lygiui, kad jis būtų išlaikytas. Kitaip būtume tik nusivylę. Bet tada mes nekėlėme jokių itin sunkių klausimų. Mūsų visuomenė turi ir turi siekti, kad švietimas būtų didžiausias gėris, o ne taupyti. Mes vis labiau atsiliekame tarptautiniame palyginime. Ką dėl to daro politikai? Nieko. Mes miegam ir žiūrime.

O kaip dėl tolesnių mokymų įmonėje?
Stengiamės pasiūlyti tęstinio mokymosi galimybes. Tikriausiai ateityje bus taip, kad kai kuriuos universitetinius darbuotojų mokymo kursus taip pat teks finansiškai remti. Tam tikru mastu tai jau darome su atitinkamu darbuotojo įsipareigojimu įmonei. Žinoma, tai įmanoma tik tuo atveju, jei kas nors turi tam pakankamai laiko. Šeimą turintiems žmonėms šio laiko rasti sunku, tačiau jaunesniems darbuotojams – lengviau.

Kalbant apie mokslinius tyrimus ir plėtrą: „Remus“ tyrimų ir plėtros skyrius vis dar yra Austrijoje, tiesa?
Taip, mums emigracija šioje srityje apskritai nėra problema, bet apskritai tai yra problema. Moksliniai tyrimai ir plėtra Štirijoje yra labai svarbūs ir sudaro keturis procentus BVP – tai labai geras skaičius. Tačiau tai yra problematiška vietai, jei gamyba perduodama iš išorės. Kai to nebeliks, lengviau atsitrauks ir tyrimų ir plėtros skyrius, nes šie du padaliniai yra glaudžiai susiję. Todėl man labai rūpi, kad vis labiau prarasime MTEP skyrius. O kirpdami vienas kitam plaukus negalėsime gyventi.

Grįžkime prie mašinos. Kilus vadinamajam emisijų skandalui, Vokietijos žiniasklaidoje kalbama, kad tiekėjai sumokės kainą. Kaip tai matote?
Mums tai neturi įtakos, nes tiekiame sportines išmetimo sistemas modeliams, kurių tai neveikia. Apskritai, nemanau, kad galima toliau stumti tiekėjų kainų, nes jie tikrai jau labai sunkiai skaičiavo.

Raktažodis elektromobilumas. Ar Remusas ir toliau gamins sportines išmetimo sistemas po 30 metų?
Sukūrėme elektromobilių garso sistemą ir tikimės didesnio mobilumo elektra. Šiuo metu elektromobilių skaičius vis dar yra kuklus. Manau, kad po penkerių–dešimties metų mes taip pat daug parduosime elektra varomomis transporto priemonėmis, tačiau benzininiai ir dyzeliniai varikliai greitai neišnyks iš pasaulio kelių, nes tai neįmanoma vien logistiniu požiūriu. Po dešimties ar 15 metų bus sugyvenimas, bet, kaip sako mūsų klientai, benzininis variklis neišnyks. Nepaisant to, ir toliau dirbame su atitinkamomis garso sistemomis, bet ne didžiausiu prioritetu.

Tyrimai rodo, kad jaunimo susidomėjimas automobiliais vis mažėja. Ar šiam klientui išvis įmanoma parduoti sportinį išmetimą?
Na, viskas pasikeitė nuo 1990-ųjų, tai visiškai aišku, bet tai priklauso ir nuo tikslinės grupės. Motociklų sektoriuje taip pat yra vidutinio amžiaus žmonių, kurie dabar perka motociklus ir atnaujina juos su visais turimais priedais, nes vaikystėje negalėjo jų sau leisti. O reikalavimai sportiniam išmetimui pasikeitė nuo 80-ųjų ir 90-ųjų. Ir kuo griežtesni įstatymai, t.y. kuo tylesnės turi būti transporto priemonės, tuo daugiau galutinis vartotojas galvoja apie tai, kad ką nors išgirs. Transporto priemonė visada bus susijusi su garsu. Tai mums gerai. Žinoma, jaunimui parduodamų transporto priemonių skaičius sumažėjo, tiesa. Tačiau procentais mūsų tikslinėje grupėje niekas nepasikeitė. Bendras skaičius Vidurio Europoje sumažėjo. Todėl mūsų popardavimo pagrindinis dėmesys skiriamas JAV ir Azijai.

Kaip Remusas ten patenka?
Labai gerai. Ypač Kinijoje. Šios rinkos net nežino mūsų Europos taisyklių. Jie nori ne tik garso, bet ir garso pliuso. Abi rinkos mums labai geros.

Motociklų rinka yra labai konkurencinga, yra daug išmetimo sistemų tiekėjų. Atrodo, kad automobilių yra vis daugiau ir daugiau, ypač prieinamų kainų segmente. Kokia čia Remus strategija?
Siūlome labai aukštą kokybę už labai gerą kainą ir nuo to nenutolsime. Mes nedarysime pigaus geležinkelio. Tai nebūtų naudinga prekės ženklui ir neatitiktų mūsų verslo modelio.

Ar Remusas gali dar labiau augti ateityje?
Taip, būtinai. Turime daug labai gerų plėtros galimybių ir žingsnis po žingsnio jas spręsime.

Galiausiai norėčiau jūsų paklausti, kaip įsivaizduojate Remuso Sebringo grupę po 20 ar 30 metų. Kas tada vadovaus įmonei? Jų vaikai? Ar jums bus sunku paleisti?
Vaikai įmonėje dirba jau seniai ir dirba labai gerai. Nesitikėjau, kad bus taip sklandžiai. Mes su vyru jį perduodame po gabalėlį ir tada, kai ateis laikas, išeisime į pensiją. Tačiau nėra melancholijos; veikiau dominuoja didelis džiaugsmas, kad vaikams taip gerai sekasi. Tai tikriausiai veikia taip gerai, nes, viena vertus, kiekvienas turi savo atsakomybės sritį ir nėra sutapimų, kita vertus, mes neturime spaudimo, todėl šis procesas gali vykti sklandžiai.